Horvath šeimos istorija

Ką reiškia Horvath pavardė? Paaiškintos istorinės kilmės

Pavardė Horvath yra viena žymiausių etnoniminių pavardžių Vidurio Europoje, pirmiausia atlikusi asmens etninės ar geografinės kilmės apibūdinimo funkciją. Kilęs iš vengrų kalbos žodžio „Horvát“, kuris tiesiogiai verčiamas kaip „kroatas“, šis vardas istoriškai nurodė žmones, kurie buvo etniniai kroatai, kilę iš Kroatijos teritorijų arba kalbėjo su tuo regionu susijusiu slavų dialektu. Kadangi pavardė yra pagrįsta plačia etnine kategorija, o ne vienu bendru protėviu, ji yra poligenetinė – tai reiškia, kad ji nepriklausomai atsirado tūkstančiuose nesusijusių šeimų visoje didžiulėje geografinėje teritorijoje.

Etimologinės Horvath šaknys slypi pietų slavų endonime „Hrvat“. Kadangi Vengrijos karalystė ir Kroatijos karalystė šimtmečius gyvavo personalinėje unijoje, tarp šių administracinių ir kultūrinių zonų vyko intensyvus žmonių judėjimas. Vengrų kalboje garsas „v“žodžio viduryje ir specifiniai balsių pakitimai slavų „Hrvat“pavertė vengrišku „Horvát“. Laikui bėgant, kai vardų suteikimo tradicijos iš žodinės formos perėjo į rašytinius šaltinius, rašyba „Horvath“tapo įprastu variantu, dažnai atspindinčiu vokiečių ar senesnės vengrų rašybos įtaką, kur pridėta raidė „h“buvo naudojama tam tikroms fonetinėms savybėms žymėti arba tiesiog kaip stilistinė konvencija teisiniuose dokumentuose.

Geografiškai ši pavardė labiausiai paplitusi Vengrijoje, Slovakijoje ir Austrijoje. Vengrijoje ji nuolat patenka į dažniausiai pasitaikančių pavardžių penketuką. Tokį jos paplitimą daugiausia lėmė masinė migracija, vykusi XVI ir XVII amžiuose. Osmanų imperijai veržiantis per Balkanus, daug kroatų bėgo į šiaurę, į saugesnes Aukštutinės Vengrijos teritorijas (dabartinę Slovakiją) ir vakarines pasienio žemes šalia Austrijos, žinomas kaip Burgenlandas. Šiuos pabėgėlius kaimynai dažnai vadindavo tiesiog „kroatu“arba „Horvát“. Bėgant kartoms, šis apibūdinamasis įvardijimas pakeitė bet kokius ankstesnius šeimos identifikatorius ir tapo nuolatine namų ūkio pavarde.

Procesas, kurio metu Horvath tapo paveldima pavarde, sekė bendrą Europos vardų davimo tradicijų raidą. Viduramžiais asmuo galėjo būti žinomas kaip „István Horvát“, kad skirtųsi nuo „István Kovács“(Stepono Kalvio). Pradžioje tai buvo asmeninė pravardė, kuri nebūtinai buvo perduodama kitai kartai. Tačiau iki XVI amžiaus administraciniai poreikiai – tokie kaip mokesčių rinkimas, karinė prievolė ir žemės nuosavybė – pareikalavo stabilesnio identifikavimo. 1787 m. imperatorius Juozapas II išleido dekretą, reikalaujantį naudoti pastovias, paveldimas pavardes visoje Habsburgų imperijoje, o tai užbaigė laikiną Horvath kilmės apibūdinimo virsmą nuolatine šeimos pavarde.

Šeimos istorikui ar genealogijos tyrėjui pavardė Horvath kelia specifinių iššūkių dėl didelio jos paplitimo ir vieno kilmės taško nebuvimo. Labai svarbu suprasti, kad Horvath pavardės turėjimas nereiškia kraujo ryšio su visais kitais šią pavardę turinčiais žmonėmis. Kadangi tai buvo etnonimas, jį vienu metu priėmė skirtingos žmonių grupės šimtuose įvairių kaimų. Todėl nėra vieno bendro „Horvath herbo“, kuris tiktų kiekvienam šios pavardės nešiotojui. Nors tam tikroms kilmingoms šeimoms, turėjusioms Horvath pavardę, už karinę ar civilinę tarnybą buvo suteikti heraldiniai apdovanojimai, šie titulai priklauso išskirtinai tiesioginiams tų konkrečių asmenų palikuonims, o ne pavardei apskritai.

Tyrinėjant protėvius, turėjusius šią pavardę, reikia būti pasirengus susidurti su daugybe rašybos variantų. Šiuolaikinėje vengrų kalboje standartinė forma yra „Horvát“, tačiau istoriniuose įrašuose gali būti vartojama „Horvath“, „Horvat“arba „Horwath“. Slovakų įrašuose pavardė dažnai pateikiama kaip „Chorvát“. Lotynų kalba vestose bažnytinėse knygose, kurios šimtmečius buvo pagrindinė įrašų forma šiame regione, pavardė netgi galėjo būti išversta į lotynišką „Croatus“. Vokiškai kalbantys raštininkai dažnai teikė pirmenybę rašybai „Horwath“, pakeisdami „v“raide „w“, kad išlaikytų teisingą tarimą savo kalboje.

Tyrėjai turėtų sutelkti dėmesį į konkretų kilmės kaimą ar parapiją, o ne tik į pačią pavardę. Kadangi ši pavardė yra labai dažna, atsekti asmenį „John Horvath“be konkrečios vietovės yra beveik neįmanoma. Sėkmingai paieškai reikia susieti pavardę su religine priklausomybe – regionuose, kur ši pavardė dažniausia, tai paprastai buvo Romos katalikai arba liuteronai – ir ieškoti fonetinio atitikmens vietine raštininko kalba. Nesvarbu, ar pavardė rašoma su „t“, „th“ar „w“, ji reprezentuoja gilų istorinį ryšį su migracijos tendencijomis bei Karpatų baseino ir Austrijos-Vengrijos pasienio regionų etniniu katilu. Per šimtmečius šis vardas iš paprasto „naujoko iš pietų“apibūdinimo tapo neatsiejama Vidurio Europos identiteto dalimi.